Skudurėliai

Džinsai, marškiniai, kerzai – žengte marš. Na, gerai, duoklė stereotipams – sunkelė, batai, šalis...  Tikrai įprasčiau nei baskina, chlamidė, golilija, beninas, kaunakes ir pan. Visa tai apranga, nors pavadinimai dažnai ausį rėžia ir dar labiau smegenėles miklina, kad prisiminti ką gi tas terminas reiškia. Cokolius tai iš architektūros, kaip ir daugelis, žinau. Bet mados istorijoj tai venecijietiški mediniai padai moteriškai avalynei. Na nedidelis skirtumas, esmė gi ta pati :D Ir žodis ridikiulis (darykit ką norit, man jis visą laiką juokingas atrodė) – visai ne koks kaimo moterėlių sugalvotas reikalas. XIX a. visoje Europoje taip vadinti moteriški rankinukai. Prieš tai tokiu juokingu žodžiu įvardinti nedideli moteriški rankinukai, panašūs į maišelius, uždaromi metaliniu užsagu. Dažnai siuvinėti ir kabinami ant rankos ilga šilkine virvute.

Manau, visi jau įtariai pradėjo skaityt, į dangų ar kalendorių žiūrėt ir pilnatį pamatę nusprendė, kad man... užtemimas :D Kostiumai, mados parūpo ir dabar savo numylėtus džinsus bei kerzus lauže su apeigom deginsiu. Šilkinės suknios skvernais mojuosiu. Ypač ekspedicijose :D Tai kol dar nesulaukiau siuntinių su raminamaisiais prisipažįstu, kad naktimis „Kostiumo istoriją“ studijuoju. Vis tie lėlių projektai ir vizijos ramybės neduoda. O ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Na ir šiaip įkvėpimų išpildymams žinių visokiausių dažnai prisireikia – tiek praktinių, tiek teorinių.

Oi, nepavydžiu tiems, kurie klasifikuoja ir tyrinėja XX a. aprangą... čia jau ne kokią Kretą aprašinėt, kuri daugiau nei tūkstantis metų, o aprangos kaita minimali. Bet pripažinkit, gatvėje, dar galima išskirti kai kurias kartas pagal aprangą. Senuosius kolektyvinių sodų turėtojus vasarą iš tolo pažinsi iš kepurėlių su snapeliu. Kai kurios dar ir su užrašais, matyt geriausius šeimininko laikus menančiais. Pav. „ Palanga 78“, „Klaipėda“ ir pan. Vilniaus apylinkėse, kur kolektyviniai sodai, pamačius žiguliuką, prie vairo būtinai ir tokia kepurėlė bus. Žiemą miestietiški žiguliukai bei jų šeimininkai ramiai ilsisi. O vat kaimuose, bent vienkiemio apylinkėse, vyriškiai virš 60, per šalčius puikuojasi kailinėmis ausinėmis kepurėmis. Pradžioj vis galvodavau, kad man de ja vu. Kad vėl tą patį vyriškį visur matau. Bet, ne – čia toks uniforminis daiktas :D Kartais labai norisi paprašyt, kad žmogus nusiimtų tą kepurę ir pažiūrėt kas labiau nuplikę – galvos apdangalas ar šeimininko galva :D Bet gi jų ir prigaminta turėjo būt... įsivaizduoju ištisus vagonus kailinių kepurių. Visiškai vienodų...

Su moteriška apranga šiek tiek sunkiau... Beveik nebeliko močiučių, įvairiausiomis skarelėmis apsigobusių.  Kad yra, tai taip. Bet pažiūrėt galima, tik bažnyčioj ir kapinėse, per laidotuves. Kaip ir tų tarpukario ponių nebeliko jau... Graudoka. Ai, gi dar kaimuose moteriškaitės įvairiausių chalatų prikaupusios. Tokių smagių – raštai kuriuos iš vaikystės prisimenu :D

Na ir šiaip gi galima vis pamatyt tokių „užsikonservavusių“ žmonių, dažniausiai moterų (čia gal dėl tų „plunksnų“ specifikos, nes džinsai ir marškiniai gi visai nepastebimi būtų). Nors jie 50 rengiasi taip kaip būdami aštuoniolikos. Įskaitant ir makiažą. Esat tokių sutikę? Aš tokiais atvejais visokius filmus ar muzikinius klipus prisimenu, toks sentimentalumas apima :D O 60 – 70 mečių, besipuošiančių taip pat kaip anūkai gaila pasidaro... Su visa pagarba ir mano nuostata, kad kiekvieno teisė gyventi kaip nori. Tiesiog suprantu, kad išmokti senti – menas. Ir nereikia to maskuoti apranga.

O labiausiai ramybės neduoda mintis, o koks gi bus mano kartos ženklas. Aprangos detalė, užsilikusi ir nepaleidžianti visą gyvenimą. Nes įvairovė tai ojoj kokia. Nors, atrodo, kad kai kuriuose kaimuose nuo vaikystės berniukams užmauna sportines kelnes ir su jomis jie visą gyvenimą praleidžia. Tiesa, su metais dydžiai skiriasi, pasiuvimas ir stilius. Na, bet sportinis kostiumas gi vis tiek toks lieka, kokios spalvos bebūtų (galvojau, kad toks apsirengimo stilius jau seniai išnykęs, bet ne. Puikuojasi jaunuoliai :D ). Hm... odinės striukės, menančios metalistų klestėjimo laikus, tatuiruotės, kurios taip lengvai nepanaikinamos (ne apranga, bet vis tiek)... Nors man  atrodo, kad dabar didžioji mano kartos dalis yra įkalinta etiketo, darbo specifikos reikalavimuose – dalykiniuose kostiumuose bei kostiumėliuose.

Lauksiu :D Kol kas turiu tik apytiksliai 16 – 18 metus skaičiuojančius džinsus. Dabar siūlės braška ir saga neužsisega, tai mažai tikėtina, kad po 30 metų tilpsiu. Bet gal... tada ir žinosiu koks čia tas mano aprangos ženklas.