Istorijos - Dešra

Prieš dvejus ir daugiau metų literatūriniame žurnale „Laimiukas“ šuniukė Moka, pravardžiuojama Morka, pradinukiško amžiaus vaikams pasakojo savo nuotykius archeologiniuose kasinėjimuose. Apie įrankius, radinius ir visokiausias įdomybes. Juk archeologijos yra visur – po žeme ir po vandeniu. O kur dar radiniai su savo istorijomis...

Bet tų Mokos nuotykių ir istorijų prisikaupė tiek, kad net keletui išorinių kompiuterių diskų iškeliavus į technikos rojų (gal vis gi pragarą – daugelis duomenų prarasta), jos visuose kompiuteriuose kiša ausis. O kiek jų kažkur prašapo... Tai, galvoju, gal metas po truputį krapštyti lauk. Nes ir likusios pražus. Nors į literatūrines aukštumas nepretenduoja, tai gal šiek tiek per drąsiai čia aš taip jas viešindama. Ir skirtingos tos istorijos... Bet visi turi pasirinkimą – neskaityti. Arba skaityti ir raukytis. Galima dar skaityti bei šypsotis. To ir linkiu.

O Mokos gyvenimas vyksta ne tik archeologinėse ekspedicijose, žygiuose po miškus bei laukus ar plaukiant, važiuojant. Daugelis senesniųjų istorijų – miestietiškos. Su visais kaimynais (oi, išgalvoti personažai – realybėj tie kaimynai šiek tiek kitokie :D), šaligatviais ir suoliukais. Bet... nuotykių netrūksta ir vienkiemyje. Ypač pirmaisiais metais, kai zuikiai kieme tupinėjo ir Moką pamatę tik ausis kraipė. Tai, manau bus ir tokių istorijų. O kol kas pirmoji, iš kompiuterio aplankalų pavadinimais „Rašliavos“, „Niekalai“, “Moka“ ir pan.

Dingusi dešra

Nors rytas buvo gražus, prasidėjo jis keistai – prie laiptinės stovintis dėdė Juozas itin įtariu žvilgsniu nulydėdavo kiekvieną praeivį. O pamatęs Morką ne tik, kad nepaglostė paausio, bet dar ir šuniukės pilvelį itin kruopščiai apčiupinėjo. Kadangi pusryčių Morka dar nebuvo valgiusi, dėdulė tik pakraipė galvą ir burbtelėjęs

-          Išsisukai, - nusigręžė nuo šunytės.

Dar keisčiau tapo kai grįžus namo ant palangės užšoko persigandęs katinas Pranas, kurio pilvelį dėdė Juozas taip pat patikrino. Beje, Pranas, tai Morkos kaimynas iš ketvirto aukšto. Gyvena jis su garbaus amžiaus ir gerokai neprigirdinčiu senuku, vardu Pranas. Tačiau kai pas senučiuką kas nors ateina į svečius ar šiaip koks draugiškas kaimynas kreipiasi vardu, pirmiausiai pasirodo katinas. Net vidury kiemo sušukus „Pranai !!!!” pirmiausiai pamatysite guvias rainio akis. Dabar niekas kitaip ir nevadina katino iš ketvirto aukšto kitaip – tiktai Pranu.

Taigi Pranas buvo itin nepatenkintas ir įžeistas – jo savimeilė gerokai nukentėjo, kol dėdė Juozas neaišku ką bandė užčiuopti katinėlio pilve, ir dabar iš pasipiktino leido gan juokingus garsus tiesiog Morkai prieš nosį.

Visai grėsminga situacija tapo kai po penkiolikos minučių iš kiemo pakilo varnų pulkas, kurių pusryčius nutraukė tas pats dėdė Juozas.

-          Surasiu aš tą niekadėją, tikrai surasiu, - kieme šūkčiojo įsikarščiavęs kaimynas.

Po poros valandų nerimąstingo dėdulės blaškymosi sukruto ir daugelis kaimynų. Juk suaugęs bei rimtas vyriškis paprastai nepersekioja šuniukų, katinėlių bei varnų. O tuo labiau nenulydi kiekvieno įtariu žvilgsniu bei klastingai šypsodamasis neklausinėja “Ką gi ponas pusryčiams valgėte?”.

Tada ir pradėjo aiškėti, dėl ko gi visas šitas triukšmas kilo.

-          Ji dingo, ji tikrai dingo. Ir dar svetimam pilve, - paklaustas kas gi atsitiko beveik pro ašaras rėkė dėdė Juozas. Ir tik iš jo žmonos paaiškinimo smalsuoliai suprato, kad vakar kaimynas nusipirko itin kvapnią bei skanią dešrą. Ir kai šiandien pagaliau susiruošė pusryčiauti, kaip tyčia pasirodė, jog visas skanumas kažkur pražuvo.

-          Visi žino, jog dešros vieta šaldytuve arba pilve. Na dar ant sumuštinio, kad smagiau į skrandį keliautų. O vat šaldytuve jos nėra, aš dar be pusryčių. Kažkas suėdė. Mano dešrą!!!!!  Skaniąją, kvapniąją, - net seiles rydamas porino dėdė Juozas. – O vietoj jos į šaldytuvą seną plaktuką padėjo, - iš pasipiktinimo vyriškis net išraudo.

Visą dieną dėdė Juozas praleido ant suoliuko prie laiptinės akylai stebėdamas aplinką. Ir tik vėlai pavakare, kai urzgiantis pilvas pranešė, jog susitaikė su dešros netektimi ir džiaugtųsi bet kokio maisto porcija, patraukė namo.

Sekantį rytą Morkos, o taip pat ir kitų kaimynų, gyvenimas rutuliojosi kaip visada. Kas po miškus vaikė paukščiukus, kas skubėjo į darbą ar ant suoliuko prie laiptinės apkalbinėjo kaimynus. Gana greitai istorija apie dingusią dešrą buvo pamiršta, kol dėdės Juozo žmona neprasitarė plepiausiai kaimynei, jog visai visai netikėtai, atsirado dingusioji dešrytė. Netrukus kriminalo su dešra pabaigą žinojo visi laiptinės gyventojai, ir žinoma nepraleido progos tyliai pakikenti, – dešra buvo atrasta balkone stovinčioje įrankių dėžėje. Beje, joje kaip tik trūko seno plaktuko, labai jau panašaus į rastąjį šaldytuve.

-          Jei ne aš tai jis ne tik, kad švarką vietoj kelnių apsiautų, bet ir kvėpuot pamirštų, - bambėjo dėdės Juozo žmona. – Visai nukvako. Dešrą pasidėti įrankių dėžėj, o plaktuką – šaldytuve.

Pats dėdė Juozas apsimetė, jog tikrai nežino kas gi tą dešrigalį balkone paliko. Tiesa, iki šiol, labai nemėgsta pajuokavimų apie plaktukus, dešras bei vagystes iš šaldytuvo.