2014 m. kovo 28 d., penktadienis

Laukiam grįžtančių vienkiemio gandrų

Kad jau išvėdinau namus, tai išvėdinau. Dabar sėdžiu ir uodus mušinėju... Spoksau į kalendorių ir įtarinėju jį apgaviku esant. Uodų įkandimų kovą tai tikrai nelaukiau. Kol organizmas nepripratęs tai ir tinsta ir net gi skauda :D
Ar jau matėt, matėt, matėt, matėt? Gi Gandrinės jau buvo. Ir nors jas teko mieste praleist, pakeliui į vienkiemį vos sprando nenusisukau pro automobilio langus į gandrus besidairydama. Kaip tyčia visi matytieji lizduose stovėjo. Matyt visuotinis namų tvarkymas, švaros metas gandrų pasaulyje. Nors vienkiemio apylinkių gandrai dar negrįžo, bet laukiam jų. Tikrai laukiam. Pernai prie mūsų gandrų-viengungių kolonija buvo įsikūrusi. Pievoj nakvojo, čia pat maitinosi. Ir su Moka tiek apsiprato, kad net linksmintis pradėjo. Mat turi šunė vieną labai blogą savybę. Net galvojau rašyt čia ar ne, visgi paukštis – nacionalinis simbolis. Bet va – mėgsta Moka gandrus pavaikyt. Kol iš pasipiktinimo nieks kiaušiniais neapmėtė, šiek tiek reabilituosiu ciucę. Nieko gandrams nenutinka, tiesiog link jų lekia ir džiaugiasi, jei tie į orą pakyla. Grėsmės šuniui daugiau, nei gandrams. Nes jei gandras nesupratingas tai Moka, jo dydžio sugluminta, pati susitingsta, labai arti neina.
Šiaip gandrai pas mus drąsūs. Jei ramiai dirbi ir už poros metrų nuo žmogaus varlinėja. O pernai ne vieną kartą ir tokį „žaidimą“ stebėjau. Sustoja gandras prie pat vienkiemiuko, galvą užvertęs kleketuoja. Moka beveik kūlvirsčiais besirisdama lekia link jo. Paukštis paskrenda keletą metrų ir vėl leidžiasi – kleketuoja. Šunė – vėl vyti. Ir taip aplink vienkiemį, su visu sodu ir daržais, trejetą ratų. Vienas paskrenda ir leidžiasi, kitas vejasi. Buvau, net išsigandus, gal gandrui kokios negerovės, o čia šuo jį skriaudžia. Bet ne – po kiek laiko abiems nusibodo. Šunė ant pievos priešais saulę pailsėt išsidrėbė, o paukštis beveik jai prieš nosį varles rankiot pradėjo. Vėliau išsiskirstė savais keliais... Po kiek dienų - tas pats ritualas, ir atrodė, kad gandrui net malonesnis negu šuniui. Ir šiaip manau, kad atpažįsta šie paukščiai ne tik žmones, bet ir gyvuliukus. Bent jau šunis su jų charakteriais. Na vasaros gale nei vienas Mokos nebijojo... visiškai. Dėl vaizdo tik paplasnodavo. Tuo džiaugiuosi – mažiau graužiuos, kad šiuo klausimu šuo neišauklėtas...  
Išbandžiau šiandien piktžolių gąsdinimo būdą. Naują, savišką. Jei pasiteisins patentuosiu :D :D :D Vakarienė sode – sriuba su dilgėlėm, varškės užtepėlė su garšvom. Idealus planas toks – pamatys, pajaus piktžolės, kas joms gręsia ir nekiš nosių iš žemės... nesirodys ir gyvenimo man negadins. O tai net per mulčą kai kurios sugeba prasimušt... Bet prisipažinsiu, tos dilgėlinės sriubos tai, man rodos, ir valgomos tik iš neapykantos žolėms. Kad ir kaip išvirtos, vis tiek man primena visokius dilgėlių šampūnus. O tie tai nevalgomi :D :D :D
Dar reik kažkokį ritualą susikurt, kad pavasario gėrybės greičiau augtų... Na kodėl, kodėėėėėllll tie pavasariniai ridikai taip lėtai auga. :D :D Čia klausimas retorinis, žinau kodėl. Bet vis tiek greičiau norisi :D


2 komentarai:

  1. Tai su gandrinėm, kaimyne! :) Spirgu labai pažiūrėt šiandien, ar mūsiškiai grįžo, tik neramina vienas klausimas - ar tai visgi tie patys gandrai? Gal užsižymėjot pernai saviškius ar iš veido pažįstat? :))))
    Šuniai mano liauciai tinginiai - gandras jiems kaip ir sava šeima, net jeigu palei pat žirglioja, bet va gervės su savo žviegimu per visas pievas - va tos tai nervina...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Su Gandrinėm :D Pernai man atrodė, kad bent pora gandrų tikrai atpažįstu...bet gal tik taip atrodė. Pasak dokumentinių filmų apie gandrus, kasmet tie patys į lizdus grįžta. Nebent tose tolybėse kažkas vargšams nutinka... Žinau, kad vieno lietuviško gandro sparne net Afrikos genties medžiotojo strėlės antgalis rastas. O gervės tai taip... manau isteriškas skardžiabalses moteriškes ne nuodėmė gervėm išvadint. Arba signalizaciją su čaižiu jų balsu gaminti. Iš tolo visi girdėtų... Linkiu rasti jau grįžusius gandrelius.

      Panaikinti