Ar
pasidavėt tai visuotinės migracijos bangai? Pavasario judėjimui, kai keliauja
visi: paukščiai, žvėrys ir žmonės. Pastarieji išsisklaido penktadienio vakarą
ar šeštadienio rytą – kas į sodą, kas į sodybą ar šiaip miškan. Kol vienkiemio
neturėjom traukdavom į miškus ir miškelius. Su palapine, o kartais ir be jos. Romantiška
minusiukui spaudžiant po atviru dangumi nakvot, tik labai nepatogu. Moka į
miegmaišį sušilti lenda, o kadangi abi ne itin lieknos, tai sunkiai telpam... Rytinė
kava ant laužo beveik dieviškas gėrimas pasidaro – šildo ir budina...
Po
savaitgalio skaičiuoju ar jau. Ar pasodinom tiek pat medžių, kiek išpjovėme
apleistame sode. Pirmais metais gaila, labai gaila buvo pjauti, bet patirtis su
laiku ateina. Kai jau išvirto pora senų, supuvusių obelų, nusprendėm, kad
geriau jas patiems sudorot. Mažiau nuostolių ir bėdos negu savarankiškai
išvirtęs medis. Tfu, tfu, tfu... ant stogo niekas neužgriuvo. Tik
neapsisprendžiu kaip čia tą apskaitą vesti – ar slyvų atžalų tankumynai prie
medžių ar ne? Net juokinga, kad tik pora metrų į aukštį išvešėjusius dilgėlynus
ir sužėlusias slyvas išpjovę atradom... vyšnių sodelį. Visiškai jo nesimatė :D
Dabar
kasdien vaikštau ir kalbinu sodinukus – ar gerai jiems naujuose namuose, ar
žemė patinka. Tikiuosi augs ir derės. Noriu... gervuogių, slyvų, kriaušių,
svarainių... visko noriu :D Ir iš viso sodinukų mugėse jaučiuos kaip drakoniukas
šokolado fabrike.
Truputis
naudingos info. Žinojau, tikrai iš knygų žinojau, kurie medžiai kaip sodinami.
Vis tiek smagu kai primena ir pakartoja. Tai gi sodininko, iš kurio šiemet
vaismedžius pirkom, patarimas kaip prisiminti ir neabejoti – „kaulai po žeme“.
T.y. kaulavaisiai sodinami skiepo vietą užkasant. Kriaušės, obelys – paliekant viršuj.
O
man labai keista, kad Šiaurės Rytų Lietuvoje labai mažai kriaušių auginama...
ir mes vienkiemyje radom dešimtis obelų ir tik vieną kriaušaitę. Tiesa, sodas
labai senas, o kriaušės ne tokios ilgaamžės. Žinau, kad jos mažiau šalčiui
atsparios, jautriau reaguoja į užmirkusias šaknis. Bet lyg ir yra tas veislių
pasirinkimas. Keista ir tiek... arba aš kažko nežinau.
Kaip miela ir šilta skaityti jūsų džiaugsmus.. Ir kaip artima, pažįstama: ir nakvynės dvivietėj palapinėj su pora zenenhundų, ir medžių apskaita sodyboj, ir obelų 30, o kriaušės nei vienos...:)
AtsakytiPanaikintiAčiū, kad rašote, ir kad esate.. :)
Ačiū :D Smagu, kad yra skaitančių ir kad patinka. Ar grįžo pas jus jau ganrdai? Mūsiškiai dar kažkur pakeliui, nesirodo. Net seilė nutįso apie zenenhundus perskaičius. Oi, kokie mieli meškinai, tik palapinės atskiros jiems reiktų :D Nors su tokiais turbūt nešalta ir žiemą miegot :D :D :D Dėl kriaušių šiomis dienomis net senuosius sodininkų kalendorius su patarimais ir pan. perskaičiau. Na Šiaurės Rytų Lietuvoj tikrai ne visos to meto kriaušių veislės tinkamos augint. Bet gi dabar ir pasirinkimas veislių didesnis ir šiaip... Dabar jau dvi turim, bet dar ilgai tos šventės, kai pilni žandai kriaušių, teks laukti.
AtsakytiPanaikintiNėra gandrų... aš panikoj. Kiek pravažiavom visi tupi po du po du lizdukuose, mūsiškių - nėr. :( Gal su jūsiškiai susimetę jie ten Afrikoj su "viskas įskaičiuota" užsilaikė? Maniškė gandrienė tai fifa tokia buvo - vis galvą kūdroj išsiplaudavo ir į laukus, prie chebros pavarliaut. Trys vaikai praktiškai vienas kitą augino, jeigu ne zeniukų padrausminimas, tai būt sprandus nusisukę matyt.
AtsakytiPanaikintiGal gi dar grįš :D Pas mus aplinkiniuose kaimuose irgi dar tik keletas, nors gandralizdžių tai daug... Gal mūsiškiai protingesnis - laukia kol labiau atšils, varliukų padaugės, traktoriai į laukus masiškai išvažiuos. O tada tik maitinsis, šiluma lepinsis ir vargo nematys :D
AtsakytiPanaikinti